Nerūkau ir tuo didžiuojuosi.

Kaip sakoma - jei pas Moterį burnoje ciza, tarp kojų bardakas. : DDD

turbūt, labiausiai kas mane nervuoja, kai būni savimi, kai būni su nuotaika, prie Tavęs prieina ir sako : Ko tu šiandien apsirūkius?

Arba : Ko tu šiandien prigėrus? 

Atsisuki ir pasakai : Nieko.

Ir netiki.

Tragiška.

Bet man vienodai, svarbu aš žinau, ką darau.: ) 

Friends. :*

[18:51:07] Paulius ;): kas nd?

[18:51:19] Innutė.: nieko

[18:51:39] Paulius ;): ka man tevams sakyt?

[18:54:57] Innutė.: sakyk kad lietuvių mkytoja serga, matematikos kontrą rašėm, anglų niekada neužduota, o technologias darom tik per pamokas

[18:55:16] Paulius ;): ok

[19:02:49] Paulius ;): bet man sakys tevaj ak tu suka man mokytoja sake blet kad nx kurva niekad nera neuzduota blet tu uspistu namu darbu ir neklausiti ka tie ispisti mokiniai sako o jeigu nx nera tu supistu namu darbu taij bet pasikartosi ispistai koke 1000 kartu nx. ir pisi chemija kartotis

Šiaip.

Sako, kažkada susirinko į vieną vietą visi žmogiški jausmai ir visos savybės. Kai NUOBODULYS nusižiovavo jau trečią kartą, BEPROTYBĖ pasiūlė: - O gal slėpynėmis pažaidžiam? INTRIGA kilstelėjo antakį: - Slėpynės? O kas tai per žaidimas? Ir BEPROTYBĖ paaiškino, kad kas nors iš jų turi užsimerkti ir skaičiuoti iki milijono, o visi kiti tuo metu turi pasislėpti. Tas, kuris bus surastas paskutinis, taps ieškotoju ir taip toliau. ENTUZIAZMAS iš džiaugsmo ėmė šokti su EUFORIJA, DŽIAUGSMAS taip džiūgavo, kad įtikino ABEJONĘ, ir tik APATIJA, kurios niekada niekas nedomino, atsisakė dalyvauti žaidime. TEISYBĖ nusprendė nesislėpti, kadangi ją vis tiek galiausiai visada suranda, IŠDIDUMAS pareiškė, kad tai visiškai kvailas žaidimas (jo niekas nedomino, išskyrus jį patį), BAILUMUI labai nesinorėjo rizikuoti. - Vienas, du, trys… – pradėjo skaičiuoti BEPROTYBĖ. Pirmas pasislėpė TINGULYS, jis pasislėpė po artimiausiu akmeniu. TIKĖJIMAS pakilo į padanges, o PAVYDAS pasislėpė TRIUMFO šėšėlyje. TRIUMFAS gi įsigudrino įsikabaroti į paties aukščiausio medžio viršūnę. KILNUMAS labai ilgai negalėjo pasislėpti, nes kiekviena vieta, kurią jis surasdavo, atrodė yra ideali pasislėpti kuriam nors kitam jo draugui: Krištolo tyrumo ežeras – GROŽIUI, Medžio drevė – BAIMEI, Plaštakės sparnelis – juk tai LAISVEI tinkamiausia. Galiausiai KILNUMAS užsimaskavo saulės spindulėlyje. EGOIZMAS – priešingai, rado tik sau pačia, šiltą ir jaukią vietelę. MELAS pasislėpė vandenyno gelmėse (o iš tiesų – vaivorykštėje). AISTRA ir NORAS pasislėpė vulkano krateryje. UŽUOMARŠIŠKUMAS dievai žino kur pasislėpė, bet tai nesvarbu. Kai BEPROTYBĖ suskaičiavo iki 999 999, MEILĖ vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos. Bet staiga ji pamatė nuostabų rožių krūmą ir nusprendė pasislėpti tarp jo žiedų. - Milijonas, - baigė skaičiuoti BEPROTYBĖ ir pradėjo ieškoti. Patį pirmą ji, aišku, surado, TINGULĮ. Paskui išgirdo kaip TIKĖJIMAS padangėse ginčijasi su Dievu, o AISTRĄ ir NORĄ susekė pagal vulkano dundėjimą. Paskui BEPROTYBĖ pamatė PAVYDĄ ir pagal jo slėpimosi vietą susiprotėjo, kur ieškoti TRIUMFO. EGOIZMO ir ieškoti nereikėjo, kadangi jis slėpėsi bičių avilyje, o bitės išvijo neprašytą svečią. Ieškodama, BEPROTYBĖ atėjo atsigerti prie upelio ir pamatė vandenyje GROŽĮ. ABEJONĖ vis dar tebesėdėjo ant tvoros ir niekaip negalėjo nuspręsti, kurioje pusėje jai slėptis. Ir taip – visi buvo surasti. TALENTAS – šviežioje, sultingoje žolėje. LIŪDESYS – gūdžiame urve. MELAS – vaivorykštėje (o jeigu atvirai, tai vandenyno gelmėje). Tik MEILĖS nepavyko surasti. BEPROTYBĖ ieškojo jos už kiekvieno medžio, kiekviename upeliuke, kalnų viršūnėse ir, pagaliau, nusprendė žvilgtelėti į rožių krūmą. Ir kai praskleidė šakas, išgirdo šauksmą. Aštrūs rožių spygliai sužeidė MEILEI akis. BEPROTYBĖ sutriko, puolė atsiprašinėti, verkė, meldė atleisti ir kad išpirktų savo kaltę, pažadėjo MEILEI tapti jos vedliu. Ir nuo to laiko kai pirmąsyk pasaulyje buvo žaidžiama slėpynių, MEILĖ akla, ir po pasaulį ją vedžioja BEPROTYBĖ…

Išsiskyrėm taip, kaip ir įsimylėjom - nežinodami kodėl.

Mylėk taip, lyg niekada nebūtum įskaudintas. Ar tai įmanoma? Ar įmanoma mylėti, kai žmogus, kurį labiausiai mylėjai tave atstūmė, žmogus, kuriam tu buvai pasiruošusi atiduoti gyvenimą, tave savo žodžiais nepagydomai sužalojo, žmogus, be kurio tu neįsivaizdavai savo gyvenimo, tiesiog nusispjovė ant tavo jausmų ir paliko širdy vien tuštumą.. O juk kažkada man jo akys buvo gražiausios, nuo jo šypsenos išsilydydavau, o be balso tiesiog neisivaizdavau savo gyvenimo.

Liko tik gražus prisiminimas.

Mmm.. Tas vaidzas.. Primena balandžio 14 dieną. (mm) Kai nedvejodama atsakiau į klausimą : " Ar sutiktum su manim drauagaut ? " Taip. Nė sekundės negalvodama. Ir nesigailiu. Visiškai nesigailiu. Kai išsiskyrėm, kentėjau, verkiau. Buvo sunku. Tačiau dabar aš laiminga. Neturiu kito, bet po biški pamirštu savo Ex. Patyriau su juo nuostabių akimirkų. Tačiau jis suteikė man daaug skausmo. Bet vieną rytą reikia atsikėlti ir pradėti viską nuo balto lapo. Pradėti toliau gyventi. Dabartimi. O ne praeitim. Nesiskaudinsiu savęs daugiau. 

Jei ką nors prarandi - neprarask ir pamokos.

Ti čio, pedik?

http://www.youtube.com/watch?v=fn8DNvZTxvw&feature=player_embedded
: DDDDDDDDDDD

Jetau, kiek prisiminimų. B) kai susipažinau su Juo, Jis man šitą atsiūntė per skaipą, ir žiūrėjom abu. Dar tada kalbėjom. Neužilgo Jam reikėjo eit į treniruotę. Oo taip dar viską pamenu. :) Tobuli prisiminimai. Labai gera prisiminti. (mm)

Mano Brolis - iš didžiosios B raidės.

Aš turiu Brolį Andrių. Aš labai Jį myliu. Ir visada galiu paskmbinti jeigu yra kažkas negerai. Gerbiu Jį už Jo protingumą ir patarimus. Ir Jis visada pasakys, kad alaus ir sidro maišyt negalima.: D Visada parems. Visada pasimuš, arba paerzins su didele didele Meile. Visada užtars mane, jei mamukas rėkia be reikalo. (yawn) Ir visada apgyns nuo visko.
Jis geriausias Brolis Pasaulyje. :*

Prisimink savo NE, kai pamatysi mane tokią, apie kokią svajojai.

O aš turiu viską ! Nuoširdžiausius draugus ir geriausias dienas. Tėtį, Mamą, Brolį. Linksmiausius klasiokus ir nuostabiausią Auklėtoją. Mieliausias repeticijas ir meilius vadovus. Pažįstamus, kurie nusišypso ir pasako : Labas. Fainiausias "pasidėlkas" fainiausius vakarėlius. Triūkšmingiausias diskotekas. Ir laginantį kompą, bei mp3. Turiu mėgstamiausio šokolado ir skaniausios kavos. Fotoaparatą.♥♥

Ar dar vis manai, kad man trūksta Tavęs? 

Viskas kas brangu mum buvo.*

Taip, žmonėm reikia vakarų vienišų..
Kam?
Atsakymo į šitą klausimą nėra ir nebus..
Gal vieniem, kad atsistot, jėgu atrast..
Kitiem, kad nuo bėdų pabėgt sugebėtų, o gal tik tam, kad pasedėti vienas tyloje galėtų, o gal tik tam, kad vienas savyje vienatvę paslėptų ir galva sunkią neturėtų kam ant peties padėti..
Bet užtenka man žiurėti į Tave, kad suprasčiau kas yra jaukumas, ir užtenka akimis Tave man liesti, kad suprasčiau kas yra švelnumas..
Kodėl, kaip žodžiai pinasi?
Nebemoku jų rišliai delioti, o gal ir nemokėjau, apsimetinėjau, bet to ir nereikėjo..
Be žodžių supratai mane kai buvo man sunku, kai buvo lengva dalinau Tau savo džiaugsmą, kai būdavo sunku paimdavai dalį mano skausmo..
Ačiū Tau..
Tai turbūt nebuvo nei dienos be pykčiu atkarpos..
Atsiprašau, kad palikau, bet kitaip ir būti negalėjo..
Pasaulis pasisuko mum į kitą puse, nors ir dalinau save per puse, to mum neužteko, kad galėtume kartu prabusti..Aplink tylu, girdžiu šaukimą Tavo..
Prisimenu kai visa tai dar buvo mano, išslydo man iš rankų laime, kad išspaudžiau ją savuos delnuos..
Prisimenu 2010-ųjų vasarą,kai prasidėjo visa tai, ką aš galėjau pasaka vadinti, nėra sunku man visko prisiminti, bet aš tikiu, kad laikas bėgs, bėgs ir paliks tiktai dulkėtus prisiminimus apie Tave..
Žinai, bandau save apgauti, dabar jau būtų nedrąsu man apkabint Tave..
Ne valanda ir ne savaitė jau prabėgo..
Laikas bėga ir nieko panašaus nebebus, turiu daugybe klausimų, bet atsakymų nėra..
Sunku, bet aš kenčiu, nepalūžti sau pasižadėjau, o gal be reikalo savim pasitikėjau?
Ir jei galėčiau viską aš pakeisti - pakeisčau..
Ir jei galėčiau aš paimt Tavo skausmą-paimčiau.
Ir jei prabudus, Tu ryte pajusi keistą jaudulį savo širdyje, žinok, kad visą naktį buvo man sunku, mintys sukosi apie Tave..
Tikiu aš ateitim, tikiu Tavim, tikiu, kad nepamirši tikiu, kad nepamirši visko kas brangu mum buvo...

- Verki? - Ne blet, aš naktį lovoje svogūnus pjaustau.

Jaukiom akimirkom dar ir dabar prisimenu vadinom jas,
Tik jau dabar šiltais prisiminimais nuo šiol vadinsiu likęs aš.
Viskas praeity, išskyrus žodžiai ir mintys, ir ta praėjusi žiema
Tuo pačiu metu kasmet sugrįžta,
Sugrįžtu mintimis atgal ir aš,
Kuomet pūgos mum buvo nebaisu,
Kuomet jausdavom, kad mūsų kūnai tapdavo vienu.

Ir jei jau dūžta mano ašaros į kietą ledą,
Turėjau kur, bet dabar kai man sunku, remiuos į šaltą žemę,
Nors aš žinau, kad skaudinu tave šiais žodžiais,
Atleisk, nes kitaip tavęs jau nebeprisikviesiu.
Dar ir dabar dažnai, kai praeinu gatve tava,
Žvilgsniu atsiduriu ties tavo lango degančia šviesa,
Žinau tikrai, kad ši vieta įstrigs labai giliai,
Kaskart praeidamas pro čia sugrįšiu mintimis pas tave.

Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to sukurčiau vietą mum po šita saule?

Ir pasakyk man: kas tu? kas tu?
Kodėl savęs nepalikai, bet mane pasiėmei kartu?
Juk aš turėjau tiek nedaug,
Bet tau atidaviau, tikėdamas, kad saugoti mokėsim
Ir nepaleisim viso to, ką davė mum likimas. 
Ir aš žinau, kad dar tikrai neverta pasiduot, 
Ir aš žinau, kad liko mūsų širdyse drąsos,
Ir aš žinau, kad mus tai jungs iki pat pabaigos.

Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to stipriau įspaudžiu plunksną rašalo į lapą, rašydamas tau laišką?
Ar dėl tavęs kaskart bandau nuslėpti savo drebančias rankas?
Ar dėl tavęs vakarais rašau eiles?

Nes pasakyti tau į akis, ką jaučiu –
Atleisk, tiek neturiu drąsos, man per sunku,
Todėl dabar kenčiu. Likai brangus,
Tu, pažadu, išliksi mano akyse toks, išliksi visada.

Gera prisiminti.

Gabii barą atidarė
Dainą gaidžių ji padarė.
Emis ten striptizą šoka,
Šaras laipsta ten iš juoko.
Girtas Sadas priekabiauja, kad Innutė nesantikiauja.
Motiė dirba padavėju,
Dar jis dulkina virėją.
Na dar Inna su Gabynu, geria kavą su brendžynu.
Visiems linksma ir smagu,
Tarp tokių gerų draugų.

10.10.26

sunku. iš tiesų labai sunku. ir viduj degu neapsakomu skausmu.
bet nerodysiu jo. nerodysiu ašarų. nes aš galiu ištverti. aš galiu pamiršti tas tobulas dienas.